Naminė katė (felis catus) - pati mažiausia kačių šeimos atstovė. Tai vienas iš pirmųjų žmogaus prijaukintų gyvūnų. Tačiau ir šiandien iki galo neaišku, kam žmogui reikėjo prijaukinti šį žvėrelį. Pagrinde žmogus laikė prie savęs gyvūnus, kurie jam teikė realią naudą – maistą, pagalbą medžioklėje ir pan. Katės ir žmogaus sąjunga, manoma, kilo šio gyvūno iniciatyva, ieškant naudos sau.
 Pagrindine naminės katės prosenele priimta laikyti Libijos katę, dar žinomą kaip stepinę arba Nubijos (Nubija- senosios Afrikos šalis, buvusi dabartinio Sudano teritorijoje). Ši laukinė katė išliko iki mūsų dienų: ji paplitusi visoje Afrikoje ir didžiojoje Azijos dalyje. Pagrindinis šios katės maistas- smulkūs graužikai ir paukščiai. Katės kūnas gana stambus, ilgas ir siauras liemuo, ilgos kojos, kailis dažniausiai tamsiai rudas su skersiniais dryžiais, uodega siaura ir į galą smailėjanti. Visa išvaizda labai primena naminę, stipriai sukūdusią katę. Įdomu tai, kad ši laukinė katė lengvai prijaukinama.
 
Vakarų Europos ir Mažosios Azijos šalyse, gyvena kita laukinė„prosenelė“- miškinė katė.
Savo išvaizda ji labai panaši į pilką rainą naminę katę, tik yra kiek stambesnė. Maitinasi smulkiais graužikais ir paukščiais. Skirtingai nuo laukinės giminaitės iš Afrikos, ši katė praktiškai nesileidžia prijaukinama. Laukinės miškų katės populiacija ženkliai mažėja, mažėjant miškų masyvams.
Pietų Azijoje sutinkama laukinė mėlynakė Bengalijos katė (Felis bengalensis). Jos liemuo pailgas, pati kiek kresnoka, galva nedidelė, uodega plona, plaukas ilgas, kailis margas, akys mėlynos.
Vidurio Azijos kalnuose ir dykumose sutinkama manula (Otocolobus manul). Šis žvėrelis savo išvaizda labai primena naminę ilgaplaukę katę, tik yra kiek stambesnio sudėjimo. Jos storos kojos, kiek suplota galva ir apvalios ausys. Manulo kailis mepaprastai tankus ir ilgas, jo kojos storos ir trumpos, galva kiek suplota, o ausys apvalios. Savo išvaizda ji labai primena persų katę. Tačiau prielaida, kad manula yra tiesioginis persų kačių protėvis iki šiol moksliškai nepatvirtinta.
Laikoma, kad pirmiausia laukinės katės buvo prijaukintos Senovės Egipte 4000 m.pr.m.e. Egiptiečiai kates laikė ne tik gelbėdamiesi nuo pelių ir žiurkių. Dresiruotos katės buvo naudojamos paukščių medžioklėje. Egipte katės buvo laikomos šventomis. Abisinijos veislės katės labai panašios į tas, kurios buvo vaizduojamos Senojo Egipto piešiniuose ir skulptūrose, todėl teigiama, kad būtent tokius gyvūnus veisė senieji egiptiečiai.
Iš Egipto naminės katės pateko į kitas šalis ir jose išplito. Tačiau tam prireikė ne vieno amžiaus: maždaug 500 m. pr.m.e. katės pasiekė Graikiją,300 m.pr.m.e. – Indiją, 200 m.pr.m.e. – Kiniją, 1m.e.a. – Italiją, , 4 m.e.a. – Britaniją. Europoje šios katės kryžminosi su vietine miškine kate..
Pirmasis apie naminę katę Europoje rašė Plutarchas (1m.e.a.). Senovės Romoje katė tapo laisvės ir nepriklausomybės simboliu ir buvo vaizduojama kaip laisvės deivės Libertas palydovė. Prancūzijoje į kates buvo žiūrima kaip į raganiškus gyvūnus. Inkvizicijos laikais jos buvo deginamos ant lažo kartu su „raganomis“. Nežiūrint į ilgą žmogaus ir naminės katės tarpusavio santykių istoriją, šio gyvūno išvaizda, skirtingai nuo kitų gyvūnų, mažai kuo pasikeitė. Taip pat ji sugebėjo išsaugoti savo išdidų charakterį ir nepriklausomą gyvenimo būdą. Kačių tyrinėtojai teigia, kad ji paprasčiausiai prisitaikė gyventi žmonių namuose, tačiau dauguma naminių kačių (išskyrus keletą dekoratyvinių veislių) iki šiol išsaugojo laukinių kačių įpročius ir elgseną.

Ar žinai?