Turkų angora yra viena iš seniausių ilgaplaukių ir vidutinio plaukuotumo kačių veislių. Ji kilusi iš Angoros (dabar Ankara) miesto Turkijoje. Į Europą šios katės pateko XVI amžiuje, kai italų keliautojas Pietro della Valle atsivežė jų iš Turkijos. Vėliau jos pateko į Prancūziją bei Angliją, kur buvo vadinamos prancūzų katėmis. Ilgą laiką turkų angoras kergė su kitomis ilgaplaukėmis katėmis, dažniausiai persų veislės. Kadangi šis tipas buvo dominuojantis, turkų angoros bruožai nyko, ir galiausiai ji išnyko visur, išskyrus Turkiją.
 
Įdomu, kad Garrison Weir, surengęs pirmąją kačių parodą Anglijoje 1872 metais, aprašydamas kačių veisles knygoje “Jūsų katės”(“Our Cats”), painioja persų ir angorų kailio struktūrą. Jo manymu, persai turi turėti gražų, šilkinį ir labai minkštą kailį, o angoros - tankų, su gausia pavilne. Abiejų veislių spalvų variantai nurodomi tie patys, tačiau angoros turi turėti mažą, apvalią galvą, dideles apvalias akis ir dideles smailias ausis.

Turkų angoros veislė buvo atkurta JAV iš kačių, atvežtų tiesiai iš Ankaros zoologijos sodo 1950-1960 metais. Tai buvo baltos katės su mėlynomis ar geltonomis akimis, o keletas iš jų turėjo skirtingų spalvų akis (viena mėlyna, kita geltona). Legenda, byloja, kad pirmasis Turkijos prezidentas Atatiurkas po mirties grįžo į žemę skirtingų akių baltakailės angoros pavidalu, todėl tokios katės labai garbinamos. Šiuo metu išvesta daug spalvinių turkų angoros variantų, nors populiariausia - baltakailė. Parodose baltosios angoros vertinamos pagal keturis akių spalvų variantus (mėlynų, žalių, geltonų ir skirtingų spalvų), nors konservatyvioji FIFE organizacija iki šiol pripažįsta tik baltas mėlynų, geltonų ir skirtingų akių kates.

 

Turkų angora - labai graži, linksma, grakšti ir protinga nuostabaus šilkinio kailio katė. Elegentiškumo jai suteikia ilgas kūnas, ilgos kojos ir ilga uodega, panaši į stručio plunksną. Angoros labai pastabios, savarankiškos ir išdidžios, žaismingos nuo ankstyvos vaikystės iki gilios senatvės, todėl su jomis nebūna nuobodu. Prisiriša prie šeimininko, kurį išsirenka pačios. Gerai jaučia žmonių nuotaikas, šeimininko meilę.

Turkų angoros priežiūra nesudėtinga: nereikia dažnai maudyti, nes pačios puikiai prisižiūri kailį. Jų nereikia kaip persų dažnai šukuoti, nes kailis susideda tik iš pagrindinio dengiamojo plauko ir neturi pavilnės, todėl nesivelia.

Tačiau grynaveislės angoros gana retos. Daug daugiau yra negrynaveislių angorų, kurių galvos, ausų, akių, kūno ir uodegos tipas beveik atitinka veislės standartą, tačiau jos turi tankią pavilnę. Teisėjai parodose negrynaveisles vertina atlaidžiai, pažymėdami, kad nėra pavilnės ir šiek tiek mažindami įvertinimą.

Lietuvoje tikrų turkų angorų - tik keletas. Kilmingiausia ir tituluočiausia yra baltakailė mėlynų akių Europos čempionė Chanuma iz Chadžibeja (4 GCACE) iš “Stebuklų šalies” veislyno Kaune.
 

Veislės standartas (sutrumpintas)
Galva - ilga, grakšti, siauro trikampio formos, vidutinio dydžio, proporcinga kūnui. Atstumas tarp akių ne mažiau vienos akies pločio, nosis ilga ir tiesi. Kaukolė plokščia, žiūrint iš šono matyti ilga tiesi linija nuo nosies galiuko iki viršugalvio ir iki smakro galiuko. Apatinis žandikaulis vidutinio dydžio.
Ausys - didelės, smailos, pratęsia galvos siauro trikampio formą.
Akys - įkypos, ovalios, vidutinio dydžio, mėlynos, geltonos, žalios arba skirtingų spavų.
Kūnas - nestambus, grakštus, ilgas. Raumenys gerai išvystyti, pilvas nenukaręs, kojos ilgos, grakščios, užpakalinės ilgesnės už priekines. Letenėlės nedidelės, apvalios.
Uodega - ilga, smaila, plona.
Kailis - šilkinis, be pavilnės, aplink galvą ir ant šonų ilgesnis, uodegos - ilgas, primenantis stručio plunksną.

Šaltinis: "Didysis šuo"